Panleukopenija, tai virusinis kačių susirgimas, dar dažnai vadinamas kačių maru. Jos požymiai labai primena šunų maro ar enterito požymius, tačiau tai yra visiškai skirtingos skirtingų virusų sukeliamos ligos.


Panleukopeniją sukelia stipriai užkrėčiamas FPV virusas. Jis ilgai išsilaiko aplinkoje, kilimuose ar ant namu apyvokos daiktų gali išsilaikyti netgi metus, yra atsparus daugeliui dezinfektantų bei aukštai temperatūrai.

Panleukopenija gali susirgti visos nevakcinuotos katės, tačiau imliausi yra ir sunkiausiai serga - 2 - 6 men kačiukai. Jiems šis susirgimas netgi gydant dažnai baigiasi mirtimi. Suaugusios katės serga lengviau, dažnai tampa subklinikiniais viruso nešiotojais. Liga greitai plinta teisioginio kontakto metu, kadangi sergantys gyvūnai bei nešiotojai išsikiria virusą su seilėmis, išmatomis ir kitais organizmo skysčiais. Katės gali užsikrėsti per bendrus dubenėlius, žaislus, tuoletus. Taip pat gali užsikrėst kačiukai, gyventantiys užkrėstoje aplinkoje, net jei jie ir neturi tiesioginio kontakto su sergančiais. Virusą gali pernešti ir žmonės per avalynę, rūbus ir tt. Todėl gali susirgti ir niekada neinačios į lauką katės.

Patekęs į organizmą virusas ardo limfocitus, pažeidžia plonųjų žarnų sienelių ląsteles. Po užsikrėtimo praėjus maždaug savaitei, gyvūnai ima staiga ir stirpiai viduriuoti, kartais su krauju, dažnai vemia, blogiau ėda arba visai atsisako maisto, dėl pažeisito žarnyno negali gerai įsisavinti maisto medžiagų, todėl greitai krenta svoris, jie silpsta ir dehidratuoja, į pažeista gleivinę lengvai patenka antrinė infekcija. Katės tampa apatiškos, spaudžiasi prie grindų, stengiasi pasislėpti bei ieško šaltesnės vietos. Pradžioje kyla aukšta temperatūra, kuri vėliau, dėl staigaus skysčių netekimo, gali nukristi žemiau normos, pilvo sritis būna skausminga. Nėsčios katės dažniausiai abortuoja. Net jei katė lengvai perneša šį susirgimą, vaisiai neišvengiamai žūna. Jei užsikrėčia naujagimiai 10 - 14d. amžiaus kačiukai, virusas stipriai pažeidžia jų nervų sistemą (smegenėles), todėl labai sutrinka judesių koordinacija . Jie negali nulaikyti galvos, pradėję šliaužioti stipriai svyruoja, krenta ant šono.

Sunkiau serga ne tik jauni kačiukai, bet ir nusilpę, turintys žarnyno parazitų ar kitų infekcijų, gyvūnai.

Taigi, jei katė staiga stipriai suviduriavo, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją, kadangi virusines ligas reikia pradėti gydyti kaip tik galima anksčiau. Gydytojas diferencijuos šią ligą nuo apsinuodijimų maistu, kačių leukozės, salmonėliozės, bei kitų panašius požymius turinčių susirgimų.


Gydoma pirmiausia atstatant organizmo skysčių-elektrolitų balansą, kadangi dažniausiai gyvūnai ir žūna ligos pradžioje dėl staigaus skysčių netekimo. Tam atliekamos lašelinės tirpalų infuzijos, naudojama palaikomoji terapija iki tol, kol katės organizme pasigamina pakankamai antikūnų kovai su virusu. Kartais yra perpilamas kraujas, naudojami antibiotika kovai su antrine infekcija ir daugelis kitų medikamentų. Katei sveikstant yra taikomos specialios gydomosios dietos, kadangi viruso pažeistas žarnynas būna dar labai jautrus. Sergančius gyvūnus reikėtų iš karto izoliuoti, tam, kad užkirsti kelią staigiam viruso plitimui. Pavojingiausia katės gyvybei yra susirgimo pradžia. Jei katė nežūna per ūmią ligos pradžią - pirmas 5 - 7 dienas, vėliau, dėl didelio antikūnų kiekio kraujyje, katės sveiksta gana greitai, per kelias savaites atgauna buvusį kūno svorį, persisrgusios įgyja imunitetą visam gyvenimui.

Geriausias ir patikimas būdas išvengti panleukopenijos - savalaikė kačių vakcinacija. Pirmą kartą kačiukai skiepyjami 8 - 12 savaičių amžiaus, po 3 savaičiu vakcinacija pakartojama. Suagusios katės revakcinuojamos kartą metuose. Nevakcinuotų kačiukų nereiketų leisti į lauką. Taip pat būtinai reikia skiepyti tik namuose laikomus gyvūnus, kadangi virusą lengvai gali pernešti žmonės, ar kiti į lauką einantys gyvūnai (pav. šunys, gyvenantys toje pačioje šeimoje).