| „Leila, nurimk minutėlei. Turime parašyti laišką tavo šeimininkams.“
„Taigi aš rami, visai rami. Nekreipk dėmesio į tą... kažką, kurį graužiu.“
„Leila, papasakok apie save.“
„Namuose buvo smagu, buvo žmonių, bet paskui mane vežė, vežė. Tada paleido, ten kur labai daug šunų- milžinų. Jie taip lekiojo greitai, baisiai urgzdami. Aš labai išsigandau, bėgau toli, toli ir savų neradau. Duok kaulą!“
„Leila, tai buvo mašinos, tave pametė automagistralėje šalia Kauno tarp Neries tilto ir Muravos sankryžos. Ką dar prisimeni?“
„Aš bėgau, bėgau, o tos mašinos vis bandė pavyti mane ir įkasti. Bėgau, kol labai pradėjo skaudėti letenėles. Jos degė, kaip nuo liepsnelės. Tada atsiguliau ir verkiau, verkiau. Garsiai šaukiau savo šeimininkus, bet jie neatėjo manęs gelbėti. Mesk man pagaliuką!“
„Leila, nesimalk taip. O kas buvo toliau?“
„Tada kažkokia žmogus- teta mane paėmė. Kaip man pasidarė gera... Teta davė valgyti ir leido man miegoti. Tik sakė, kad negali manęs laikyti pas save. Sakė, kad man labai reikia kitų globėjų, o geriausia- tikrų namų. Gal atsinešei kamuoliuką?“
„Leila, tavo globėja gali tave palaikyti tik kelias dieneles, todėl ir rašome laišką tavo būsimiems šeimininkams. Susikaupk, reikia gražiai parašyti.“
„Taigi sakei, kad aš labai graži, labai miela, visai nedidelė. Ir šeimininkai greitai atsiras. Tik neturiu kažkokio čipo, bet man ir be jo neliūdna. Žiūrėk, kas čia toks žalias ir šokinėja?! Koks juokingas, net už mane mažesnis!“
„Leila, čia varlytė. Ką dar apie tave parašyti?“
„Parašyk, kad labai noriu į namus ir iš anksto labai myliu savo šeimininkus. Žiūrėk, aš irgi moku šokinėti, kaip tas padaras!”
“Leila, Leila, tu tokia meilybė...“
„Ei, eikš kartu pašokinėti, bus smagu!”
f.jolanta@gmail.com arba 861408981, info@penktakoja.lt
|
